Diskusijoje apie piratavimą balsų daugėja, ir jų verta paklausyti. Nors labiausiai jausmus audrina kraštutinės nuomonės, daugelis mūsų turi ganėtinai nuosaikų, racionalų ir, sakyčiau, moralų požiūrį į visą šį reikalą. Džiaugiuosi galėdamas pristatyti jums Pauliaus mintis – tebus jos priminimas, kad mokėti, kai tik gali ir yra už ką, yra tiesiog būtina. Nes „pompavimas“ be skrupulų yra skriauda… (vienastoks)
—
Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational: The Hidden Forces That Shape Our Decisions“ galima rasti įdomią ir iškalbingą statistiką: 2004 metais visų JAV įvykdytų buitinių vagysčių nuostoliai buvo 525 milijonai dolerių, o pridėjus automobilių vagystes, apiplėšimus ir kitus vietinės reikšmės nusikaltimus, susidaro apvali 16 milijardų dolerių suma. Dideli skaičiai, bet realiai niekiniai, kai pasižiūri kitą statistikos eilutę: tais pačiais metais darbuotojų vagysčių iš darbo vietos ir piktnaudžiavimo nuostoliai sudarė 600 milijardų dolerių. Draudikai paskaičiavo, kad JAV, žmonės nukentėję vagysčių metu, prie realių kompensavimo reikalavimų prideda dar 24 milijardus (37“ televizorius pavogtas virsta 50″ ir pan.).
Jeigu tavęs kas paklaustų ar esi vagis, greičiausiai įsižeistum. Bet pagalvok ar neteko „pasiskolinti“ įmonės darbo priemonių (CD-R diskelių, rašymo priemonių, etc.) savo asmeniniams tikslams, ar niekada su įmonės taksi talonėliais nevažiavai pas merginą/vaikiną?
Kaip teigia „Predictably Irrational“ cituojami šaltiniai, yra dvi vagių grupės: tie, kurie vagia sąmoningai, ir tie, kurie ne. Pirmieji mąsto maždaug taip: ta „chebra“ ryt išvaro atostogų, tai išdaušim langus, išnešim techniką bei papuošalus. Antrieji blokais nešasi CD-R diskelius, popierių, rašymo priemones, darbo vietoje spausdinasi mokslams reikalingus vadovėlius, važinėja „nemokamu“ įmonės taksi ir tuo pačiu puikiai miega naktį. Ar mes tikrai (visi) esame tokie nesąžiningi?
Norėdami tai išsiaiškinti tyrėjai pasuko į Harvard Business School (puiki vieta sąžiningumo tyrimui ir tuo pačiu reikia paminėti, kad tyrimas buvo vykdytas dar ir MIT, Princeton, UCLA bei Yale), kur studentams būdavo pateikiamas elementarus bendrųjų žinių testas, o už kiekvieną teisingą atsakymą mokamas 50 centų atlygis. Tais atvejais, kai studentai patys pasitikrindavo atsakymus ir pasakydavo rezultatą tyrėjams, jie atsakydavo vidutiniškai į 36,2 klausimo t.y. 3,6 klausimais daugiau (kontrolinė grupė atsakydavo į 32,6 klausimo iš 50), tuo tarpu trečia grupė, kuri ne tik pati pasitikrindavo atsakymus, bet ir po testo būdavo paprašoma suplėšyti klausimų-atsakymų lapus (sunaikinti įrodymus), atsakydavo į… ne, ne daugiau – tik į 35,9 klausimo. Kitaip tariant, jeigu sąžiningam žmogui suteiksi galimybę sugudrauti (cheat), jis taip ir padarys, tačiau faktas ir tai, kad sąžiningas žmogus, vos sulaukęs galimybės, netaps profesionaliu apgaviku – jis tik truputį pakoreguos socialines ir moralines normas.
Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.
Kitas įdomus niuansas vedantis link piratavimo temos yra mūsų santykis su pinigais. Dabar įsivaizduokit situaciją kiek kitu rakursu. Jums reikia poros „balvankių“ įsirašyti filmui, kurį grįžę planuotumėt pasižiūrėti su savo antrąja puse. Savo į darbą nesinešiojat ir, kas blogiausia, darbiniai resursai irgi išsekę. Bet jūsų laimei (ar bent jau žiniai) prisimenat, kur įmonė laiko pinigus kasdienėms išlaidoms – tiesiog reikia prieiti prie spintelės atsidaryti ją ir pasiimti reikiamą sumą (ne tai, kad tokia praktika įmonėje egzistuoja, tačiau tik tiek reikia tikslui pasiekti), o nulipus į pirmą aukštą, vietinėje parduotuvėje diskelį įsigyti. Ar darytumėt taip? Tyrimai, o ir asmeninė patirtis sako, kad kada sukčiavimo objektas yra patys pinigai, o ne už juos galimi įsigyti daiktai (žingsnis nuo pinigų), žmogaus elgesys keičiasi kardinaliai. Dan Ariely kelis kartus bandė šį eksperimentą bendruose universiteto šaldytuvuose: kaskart padėjus jame „Coca-Cola“ 6-pakuotę, jos nelikdavo po 72 valandų, tuo tarpu lėkštutėje padėtos šešios vieno dolerio monetos po 72 valandų vis dar būdavo savo vietoje.
Toks jausmas, kad kai sukčiavimo objektas nėra pinigai, mes randam milijonus pateisinimų iš serijos „man ir taip mažai moka, tad aš…“, kas, patys suprantam, tėra pateisinimas, o ne objektyvi priežastis. Kai įmonės sukčiauja milijoniniais mastais, jos kalba apie popierius, deklaracijas, o ne nesumokėtus mokesčius, kurie palies konkrečiai Janiną Maslauskienę, kuri dirbdama valstybės įmonėje negaus laiku atlyginimo, todėl negalės vaikams Kalėdoms nupirkti dovanų. Panašus mąstymas įsijungia ir pirataujant – ar liptum pro mylimo atlikėjo buto langą, kad paimtum nuo stalo du litus? Greičiausiai ne, tačiau visai nesibodi mėnesį sukti Alinos Orlovos albumą „Mutabor“, kurį nemokamai parsipūtei internetu. Visa, kas atsiranda tokiom akimirkom tai ne tiek objektyvios priežastys, kiek apgailėtini pasiteisinimai, kurių logika realiai visada grimzta situacijos nesuvokime. Tie žmonės ir albumus įrašinėja (koks 20-40 tūkstančių lengva ranka), ir „promo“ kampanijas vykdo, ir turus organizuoja (jie patys nesusiorganizuoja), ir jiems instaliacijas kuria – viskas kainuoja. Jau nekalbant apie tai, kad jie neprivalo uždirbti minimumą – jų talentas, kaip ir futbolo žvaigždžių, turi kitą vertę, negu kiemo šlavėjo. Bet ar tikrai taip, ar tikrai sukčiavimo mastai padidė